Kiekvieną dieną, išskyrus sekmadienius, Henrikas Eismontas skuba į treniruotes. Tačiau savaitgaliais dažniausiai vyksta varžybos, todėl poilsio beveik nėra. Dabar patyręs treneris dirba su dviem didelio meistriškumo penkiakovininkais – Tokijo olimpinių žaidynių kandidatais Gintare Venčkauskaite ir Dovydu Vaivada.
Marytė Marcinkevičiūtė (sportas.info)
Lapkričio 14 d. sulaukęs 70 metų, treneris nesiskundžia sveikata, jam netrūksta noro, jėgų ir energijos ugdyti penkiakovininkus. „Jeigu nieko nedaryčiau, man būtų peilis po kaklu, turiu eiti, daryti, būti su penkiakove“, – taria H. Eismontas.
Šiuolaikine penkiakove jis užsiima nuo 13 metų. Visą laiką pats aktyviai sportavo, o nuo 21-ų pradėjo dirbti treneriu. „Nesigailiu, kad pasirinkau šią sporto šaką, esu laimingas. Jeigu reikėtų pakartoti – neabejodamas rinkčiausi ją dar sykį“, – įsitikinęs kaunietis.
Henriką į penkiakovę atvedė klasės draugas. Treneris prisipažįsta, kad tada nemokėjo nei gerai plaukti, nei šaudyti, nei fechtuotis. Klasės draugas išėjo, o H. Eismontas liko. Kaip pats sako, nors ir ne žemaitis, bet visą gyvenimą užsispyręs – Skorpionas. Toks jis buvo anksčiau, toks liko ir dabar.
Pavyko nugalėti S. Šaparnį
Penkiakovės paslapčių Henriką mokė treneris Pranas Narušis. Kai vėliau jis tapo tuometės Šiuolaikinės penkiakovės ir jojimo specializuotos mokyklos direktoriumi, nuo 1971 m. įdarbino ir baigusį sportuoti savo auklėtinį.
„Didelių meistriškumo aukštumų nepasiekiau, tačiau 1967 m. įvykdžiau sporto meistro normą. Tapęs TSRS jaunimo vicečempionu, patekau į TSRS jaunimo rinktinę. Tiesa, joje buvau trumpai. Į treniruočių stovyklas važiuodavau vienas, mano treneris rinktinės treneriams nenorėjo vežti lietuviškų rūkytų skanėstų, tai rinktinėje nebuvau labai laukiamas“, – prisimena Henrikas.
Pačią svariausią savo pergalę H. Eismontas, kuriam tada buvo 18-a, pasiekė 1967-aisiais per Lietuvos spartakiadą. Tąsyk jam pavyko nugalėti favoritus Stasį Šaparnį, Jurijų Moskvičiovą, Gerimantą Narkų ir pelnyti aukso medalį. Kelis kartus per Lietuvos čempionatus Henrikui nusišypsojo sėkmė tapti prizininku, be to, triskart laimėjo Lietuvos jaunimo čempionatus, buvo antras per TSRS „Dinamo“ draugijos čempionatą.
TSRS trikovės čempionatuose (šaudymas, bėgimas, plaukimas) Henrikas trejus metus iš eilės užėmė 5–6 vietas. Labiausiai jam sekėsi bėgimo trasoje, o nesisekė fechtavimo takelyje. „Gerai ir šaudžiau, plaukiau, o fechtuodamasis buvau bukagalvis“, – šypteli treneris, 1971 m. baigęs Kūno kultūros institutą.
Tačiau vos 21-ų H. Eismonto sportinė karjera nutrūko. Sugrįžus iš karinės tarnybos Baltijos laivyne Kaliningrade, ją sustabdė inkstų priepuolis, po kurio sportininkas neatsigavo.
Norėjo dirbti treneriu
„Nežinojau kito darbo, kurį galėjau dirbti. Dar nebaigęs mokyklos, neabejojau, kad stosiu studijuoti į Kūno kultūros institutą ir būtinai dirbsiu treneriu. Ir niekur kitur. Fizika, chemija, matematika man nebuvo prie širdies“, – prisimena jubiliatas.
Pradėjus dirbti, jam buvo perduoti vidutinio meistriškumo sportininkai, jau mokantys plaukti ir fechtuotis. Pirmaisiais metais buvusiam sportininkui trenerio darbas tapo rimtu iššūkiu. Ypač daug padėjo P. Narušis, savo mokiniui negailėjęs patarimų.
Gabiam treneriui pavyko išugdyti dukart pasaulio jaunimo estafetės ir komandinių varžybų čempioną Saulių Kerzą (1994), dukart pasaulio (1998, 1999) ir vienąkart Europos (1998) vicečempioną Jevgenijų Seniutą.
H. Eismonto auklėtinis Tadas Žemaitis 2002 m. tapo Europos, o 2006 m. – pasaulio čempionu, dukart Europos ir triskart pasaulio vicečempionu.
Du H. Eismonto auklėtiniai – G. Venčkauskaitė ir D. Vaivada – dalyvavo olimpinėse jaunimo žaidynėse: Gintarė pirmosiose žaidynėse Singapūre buvo šešta, o Dovydas antrosiose Kinijoje pelnė bronzos medalį.
G. Venčkauskaitė dalyvavo ir Londono olimpinėse žaidynėse, kur finišavo 12-oje vietoje.
Džiaugiasi auklėtiniais
„Beprotiškai patiko S. Kerza, tačiau jis nuėjo į mokslus. Ypač gabus buvo J. Seniuta, bet išvažiavo gyventi į Ameriką… Labai gabūs ir G. Venčkauskaitė bei D. Vaivada“, – savo auklėtiniais džiaugiasi jubiliatas, padedantis jaunam treneriui Pauliui Aleksandravičiui.
Pagrindinis Henriko darbo principas – disciplina, tvarka, pareigingumas ir tikslo siekimas.
„Visą laiką sakau: jeigu sportininkas, o ypač didelio meistriškumo, neturi tikslo, o į treniruotę ateina tik tam, kad pasirodytų, jog buvo treniruotėje, tai su tokiais nėra ką daryti, tai tik laiko gaišinimas“, – įsitikinęs Henrikas.
Laisvalaikiu – į sodą
Dukra Dovilė jau 25 metus įsikūrusi Anglijoje, priėmė tos šalies pilietybę, žmona Nijolė – jau 22 metus Amerikoje. Dabar teneris turi draugę.
Pomėgiai? Henrikas nei medžiotojas, nei žvejys. Turi sodą. „Nuvažiuoju savaitei į sodą, padirbu, tačiau jau trečią dieną mane traukia namai, treniruotės. Mano gyvenimas – penkiakovė. Per tiek metų jos neiškeičiau į jokį kitą darbą. Nors ir pinigų gaudavau mažiau, tačiau niekur nėjau“, – sako treneris.