Trenerio Henriko Eismonto mintys apie Lietuvos šiuolaikinės penkiakovės dabartį ir perspektyvą.
Marytė Marcinkevičiūtė, sportas.info
(A. Pliadžio nuotr.)
Šiemet per pasaulio šiuolaikinės penkiakovės čempionatą Varšuvoje mūsų šaliai atstovavo penki sportininkai. Sėkmingiausiai pasirodyta mišrių estafečių varžybose, kur Laura Asadauskaitė ir Justinas Kinderis tapo planetos čempionais. Per asmenines varžybas jie neapgynė pernai iškovotų čempionų titulų – Laura finišavo penkta tarp moterų, Justinas – devintas tarp vyrų. Finale taip pat kovojusi Gintarė Venčkauskaitė liko 32-a.
Tik dviem sportininkams – vilniečiams Linai Batulevičiūtei ir Lukui Kontrimavičiui – nepavyko patekti į finalą.
Apie pasaulio čempionatą laikraščio „Sportas” korespondentė kalbėjosi su Lietuvos rinktinės treneriu kauniečiu Henriku Eismontu.
Ką parodė čempionatas?
Ką parodė čempionatas?
Labai išaugo sportininkų meistriškumas, ypač plaukimo ir bėgimo rungtyse. Pasitempė ir moterys, ir vyrai. Kaip ir anksčiau, lyderiai lieka Didžiosios Britanijos, Rusijos, Lietuvos sportininkai, stiprios Kinijos, Vokietijos penkiakovininkės.
Šis pasaulio čempionatas parodė, kad šiek tiek susilpnėjo mūsų penkiakovininkų pozicijos. Iki šiol viskas buvo gerai – iš pasaulio ir Europos čempionatų sportininkai grįždavo su medaliais. Tačiau šiemet per juos aukso medalius pelnė tik L. Asadauskaitė ir J. Kinderis neolimpinėje mišrių estafečių rungtyje.
Jie šių pergalių buvo verti, kovojo pasiaukojamai, ypač visus žavėjo paskutinėje – kombinuotoje (bėgimas ir šaudymas) – rungtyje. Abu buvo puikiai pasirengę psichologiškai, britus palaužė per penktąją rungtį.
Tačiau per asmenines varžybas abu geriausi Lietuvos penkiakovininkai liko be medalių. Tiesa, jie pateko į dešimtukus, mūsų sporto šakoje tai irgi garbingos vietos, tačiau, įpratus prie medalių, norėjosi ir šiemet jais pasidžiaugti.
Jeigu ne aukso medaliai mišrių estafečių varžybose, čempionatas mūsų sportininkams galėjo baigtis liūdnai. Žinoma, būtų galima pateisinti, kad šie metai nėra tokie svarbūs, kad pagrindinis dėmesys sutelktas į Rio de Žaneiro olimpines žaidynes ir atrankai į jas. Tačiau jeigu šiemečio pasaulio čempionato scenarijus pasikartos ir Brazilijoje, ką tada kaltinsime? Beje, reikia pagirti Lietuvos šiuolaikinės penkiakovės federaciją, į čempionatą atvežusią palaikymo komandą, kurioje buvo treneriai, žurnalistai, penkiakovininkų draugai. Stadione plevėsavo Lietuvos trispalvė, mūsų sirgaliai aktyviai palaikė sportininkus.
Tad gal mūsų šiuolaikinės penkiakovės meistrai užsnūdo ant laurų?
Tad gal mūsų šiuolaikinės penkiakovės meistrai užsnūdo ant laurų?
Manau, kad mes užsisėdėjome, kiek prisnūdome ir, manėme, kad ir toliau taip bus. Tai jokiu būdu ne kokia nors kritika, bet priminimas, jog reikia ir toliau neužleisti iškovotų gražių pozicijų, neužsnūsti ant laurų ir daug treniruotis. Pergalių pasiekta tikrai įspūdingų, Lietuvos penkiakovininkai jau keleri metai yra pasaulio elite.
Prisiminkime Edvino Krungolco, Andrejaus Zadneprovskio laimėjimus. Jie fantastiški. Iš jų estafetę perėmė L. Asadauskaitė, J. Kinderis. Tačiau kas pasaulio šiuolaikinėje penkiakovėje vyksta dabar? Daugėja puikių sportininkų – jau ir Egipto atstovai apie save prabyla. Jų lyderis, 28 metų Amro El Geziry, jau tampa vicečempionu. Jis gerai plaukia (čempionate pasiekė geriausią rezultatą), fechtuojasi (antras) ir joja (trečias). Neaišku, ar tai laikinas 28 metų egiptiečio blykstelėjimas, ar jis į penkiakovę atėjo ilgesniam laikui.
Pasaulio čempionate dalyvavo ir Korėjos, Argentinos, Čilės penkiakovės meistrai. Praėjusiais metais čempionate laimėjome du aukso medalius asmeninėse varžybose, o šiemet – nė vieno. Tai – labai rimtas signalas, rengiantis Rio de Žaneiro olimpinėms žaidynėms.
J. Kinderiui nėra rimtos pamainos namie. Vienintelis L. Kontrimavičius, debiutavęs šiemečiame pasaulio čempionate ir nepatekęs į finalą. O po jų – duobė, nieko nesišviečia.
Kodėl nepaminite savo mokinio Dovydo Vaivados? Juk jis per olimpines jaunimo žaidynes Nandzinge buvo trečias, o Lietuvos šiuolaikinės penkiakovės federacijos generalinis sekretorius Viačeslavas Kalininas jį pavadino kylančia mūsų penkiakovės žvaigžde.
Dovydas iš tiesų yra labai talentingas: kairiarankis, aukštas, žvėriškai gerai plaukia. Tačiau jam – vos 17-a. Jeigu palygintume šio mano auklėtinio ir E. Krungolco ar A. Zadneprovskio rezultatus, kai jiems buvo po 17 metų, tai Dovydas yra visa galva už juos aukštesnis. Tačiau kas žino, kas bus po metų kitų, kokia bus sportininko motyvacija.
Lygiai tą patį būtų galima pasakyti ir apie merginas. Gabios penkiakovininkės Ieva ir Emilija Serapinaitės įstojo studijuoti į aukštąsias mokyklas, prasidėjo mokslas, gali iškilti problemų, kaip viską suderinti.
Šiuolaikinės penkiakovės pagrindas – geras bėgimas ir šaudymas, šios rungtys labai kilsteli sportininkus į viršų. Puikus pavyzdys – L. Asadauskaitė ir J. Kinderis, per asmenines varžybas šioje paskutinėje kombinuotoje rungtyje labai pagerinę savo rezultatus.
Mūsų sportininkams būtina daugiau padirbėti plaukimo baseine. Nereikėtų kaltinti mūsų baseinų. Vanduo yra, ko daugiau reikia? Prieš pasaulio čempionatą Kaune Lietuvos rinktinės penkiakovininkams buvo surengta treniruočių stovykla, sudarytos geros sąlygos padirbėti „Girstučio“ baseine.
Kas atsitiko jūsų mokinei G. Venčkauskaitei, kuri per Londono olimpines žaidynes buvo 12-a, o dabar liko 32-a?
Čempionatas jai susiklostė tikrai nesėkmingai, sportininkė „netraukė“. Gintarei trūko jėgos, čempionatui ji nebuvo gerai pasirengusi, na, ir ypač stokojo laimės. Per jojimo varžybas ji gavo kone prasčiausią žirgą. Dėl to, kas įvyko Varšuvoje, šiek tiek kaltinu ir save.
Dvi savaites praleidau olimpinėse jaunimo žaidynėse Nandzinge ir, parašęs planus, Gintarę palikau kitiems treneriams – fechtavimo pamokėles vedė Julius Staškūnas, o kitų sporto šakų – Paulius Aleksandravičius, Vidmantas Vaičaitis, Romas Jakutis. Šie treneriai patyrę, dirbo nuoširdžiai, negaliu jų kaltinti.
Tačiau Gintarės rezultatai visose rungtyse stipriai pablogėjo. Manau, kad atsirado sveikatos problemų, reikės viską atidžiai išstudijuoti. Tačiau sportininkei dar tik 21-i, ji labai darbšti, nepaprastai pareiginga. Gintarė gavo labai gerų pamokų per Londono olimpines žaidynes, o dabar per čempionatą jomis nepasinaudojo.
Iki Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių dar lieka laiko, laukia įtemptas ir kruopštus darbas. Manau, kad tie pora metų Gintarei bus sėkmingesni.
Kiek metų jūs jau esate susietas su penkiakove?
53-ejus. Nuo 13-os metų atėjau į šią sporto šaką ir su ja esu iki šių dienų. Aktyviai sportavau iki 22 metų, tapau Lietuvos čempionu, laimėjau Lietuvos spartakiados varžybas, buvau patekęs į SSRS jaunių rinktinę. Pačius geriausius savo rezultatus pasiekiau 1967–1972 metais.
Mano sportinė karjera baigėsi, atlikus karinę tarnybą, kai grįžau namo ir patyriau inkstų priepuolį. Nuo 1971-ųjų pradėjau dirbti treneriu ir dabar priklausau Kauno plaukimo mokyklai. Pavyko išugdyti daug puikių penkiakovininkų: J. Staškūną, Saulių Kerzą, Eugenijų Seniūtą, Vilmą Juchnevičiūtę, Tadą Žemaitį. Dabar didžiausias savo viltis sieju su G. Venčkauskaite ir D. Vaivada. Su šiuo vaikinu dirbu jau trečius metus. Penkiakovė – tai mano gyvenimas, su juo suaugau ir niekada neišsiskirsiu.