Iki Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių likus kiek mažiau nei penkiems mėnesiams, mūsų šalis kol kas turi tik vieną šiuolaikinės penkiakovės atstovą su olimpiniu kelialapiu – tai 32 metų Laura Asadauskaitė-Zadneprovskienė. Tačiau 2013 m. pasaulio čempionas Justinas Kinderis rankų nenuleidžia ir tiki, jog tikrai taip pat vyks į Braziliją. Tad dabar 28-erių sportininkui svarbiausia rinkti olimpinio reitingo taškus ir nugalėti psichologines problemas, kurios kartais vis dar pakiša koją.
Aistė LABINAITĖ
sportas@vakarozinios.lt
Šaltinis: www.respublika.lt
Kaip jau rašėme, prieš savaitę Rio de Žaneire vykusiame pasaulio šiuolaikinės penkiakovės taurės antrojo etapo vyrų varžybų finale J.Kinderis užėmė 10 vietą. Jis surinko 1439 taškus. Fechtavimo rungtyje sportininkas buvo 11-as, plaukimo – 31-as, jojimo – 18-as, o kombinuotoje šaudymo ir bėgimo rungtyje – pirmas. Šis pasaulio taurės etapas buvo ir bandomasis turnyras prieš Rio de Žaneiro olimpines žaidynes, todėl finalai buvo rengiami taip, kaip vyks ir olimpinių žaidynių metu.
– Pirmajame pasaulio taurės etape Kaire jums nepavyko įveikti atrankos, C grupėje užėmėte 17 vietą (1094 tšk.), šį kartą finale likote 10-as. Kaip vertinate savo pasirodymą? – „Vakaro žinios” paklausė J.Kinderio, kuris šiuo metu olimpiniame reitinge yra 15-as (90 tšk.).
– Po pirmojo etapo buvo visokių minčių, galbūt pasiruošimas buvo nevykęs. Tai buvo toks truputėlį šokas. Į antrąjį etapą važiavau daug atsargiau ir bandžiau vyti mintis į šalį. Tiesiog stengiausi viską daryti mažais žingsneliais ir kuo mažiau apsikrauti. Psichologiškai buvo labai sunku, nes žinau viso to kainą. Tačiau, manau, nuvykęs tokios nuotaikos ir tokioje situacijoje, pasirodžiau gan neblogai. Ateityje, manau, rezultatas bus geresnis.
– Tad pagrindinė tokių rezultatų priežastis – nesusitvarkymas su psichologija?
– Iš tiesų turbūt vis dėlto sunkiausia buvo susitvarkyti su savimi. Nebuvo kažkokios didelės duobės kalbant apie rungtis, nors ir fechtuodamasis ir jodamas galėjau geriau pasirodyti. O bėgimas su šaudymu, manau, pavyko tikrai neblogai. Tai parodė, kad tas visas juodas žiemos darbas, kuris padarytas treniruotėse, nenuėjo veltui. O juk po prasčiau susiklosčiusių varžybų visada rankos nusvyra. Ypač po pirmųjų sezono varžybų, kai tikiesi daug, o jei neišeina iškart, labai nusivili.
– Kaip vertinate dabartinę savo sportinę formą?
– Manau, fizinėse rungtyse dar tikrai yra kur pasitempti, o techninėse lyg ir viskas gerai, tik tiek, kad reikėtų su savimi daugiau padirbėti. Visas blogas ir pašalines mintis vyti į šalį. Aišku, dirbame ir su tuo, bet ne viskas taip paprasta, kaip gali atrodyti iš šalies. Ir ta patirtis ne visada gelbsti. Kitą kartą ateini mažiau žinodamas, mažiau matęs ir tiesiog darai. O kai turi daugiau patirties, visokios mintys lenda, tada didesnė atsakomybė ir jaudulys nugali. Tačiau sportas tuo ir įdomus.
– Antrasis etapas buvo bandomasis turnyras prieš olimpines žaidynes. Nors olimpinio kelialapio dar neturite, bet ar jautėsi ten vadinamoji olimpinė dvasia? Ar tai nekėlė papildomo streso?
– Dėl to papildomos įtampos tikrai nebuvo. Vis tiek dabar svarbiausia patekti į olimpines žaidynes. O toje vietoje, kur vyko varžybos, nebuvo ko nors tokio išskirtinio, net prasčiau ir paprasčiau, nei įprastai būna. Pavyzdžiui, visai kas kita buvo 2012 m. per olimpines žaidynes Londone. Tada bandomajame turnyre iškart buvo jaučiama olimpinė dvasia, viskas buvo rimta, gerai suorganizuota. Rio de Žaneire to nebuvo. Tad truputį buvo tarsi nusivylimas, nes tikėjausi bent kažkiek tos olimpinės dvasios. Ten buvo tiesiog paprastos bazės, pastatytos laukuose. Tikiuosi, jie dar padirbės per tuos kelis likusius mėnesius ir pridės to jaukumo. Juk vis dėlto olimpinės žaidynės yra olimpinės žaidynės, turi viskas kitaip atrodyti, kitokią nuotaiką skleisti.
– L.Asadauskaitei-Zadneprovskienei Brazilijoje teko tenkintis 13 vieta, nes per paskutinę rungtį dėl lietaus nustojo veikti pistoleto lazeris. Nebuvo stogelio, kuris nuo to apsaugotų. Ar pastebėjote dar kokių varžybų organizavimo spragų?
– Daug kur buvo spragų. Jiems dar tikrai reikia labai pasistengti ir daug ką iki olimpinių žaidynių pradžios ištaisyti. Reikėtų ir su aptarnaujančiu personalu, ir su savanoriais padirbėti. Kai kurie jų net nelabai supranta, kas ten vyksta. Tačiau ir pykti negali. O kalbant apie tuos stogelius, man net keista. Mes jau būdami Lietuvoje pažiūrėjome orų prognozes ir žinojome, kad ten savaitgalį bus liūtys. O juk organizatoriai žino, jog elektronika, mūsų lazeriai – kaip telefonas. Jei įkrenta į vandenį, jis nebefunkcionuoja. Neturiu tam net paaiškinimo. Man mažų mažiausiai keista, kaip taip gali būti. Jie galbūt tikėjosi „prašokti” tas liūtis. Nors juk varžybos vyko keturias dienas, tad visas jas tikėtis išvengti liūties… nežinau. Varžybose Rio de Žaneire esu dalyvavęs gal penkis kartus. Nepasakyčiau, kad jie kažką labai ir pakeitė. Žiūrint per Londono prizmę, jiems dar labai toli. Ir jeigu nieko labai stipriai nekeis, nežinau, kaip ten bus. Tačiau, aišku, varžybos vis tiek įvyks. Nors Londono olimpiada buvo ypatingas renginys.
– Jei vis dėlto dalyvausite olimpinėse žaidynėse, ar nebaugina karštis, dabar ypač garsiai minimas Zikos virusas?
– Per karštį sportininkai stengiasi energijos nešvaistyti. Tiesiog lauke būti kuo trumpiau. Kai vyks olimpinės žaidynės, pas juos bus žiema, taigi ta temperatūra nebus tokia aukšta. Tad klimato problemos nebaugina. O dėl Zikos viruso – nežinau. Kad ir vietiniai ten labai dėl jo nesijaudina. Visi vilkėdami marškinėlius vaikšto ir nemačiau, kad kas nors labai purkštųsi ar ką kita darytų. Taigi ir aš per daug nepersistengiau. Manau, čia daugiau išpūstas burbulas. Netikiu, kad jie rizikuotų savo sveikata ir pan.
– Nepavykus iškovoti asmeninių olimpinių kelialapių pagrindiniuose metų startuose, į olimpines žaidynes galima patekti per specialų olimpinį reitingą. Pastaruoju būdu ir tikitės praverti olimpinių žaidynių duris?
– Taip. Manau, panašių tokių kokių gal dviejų bent startų, kaip dabar buvo Brazilijoje, man užtektų patekti į olimpiadą. Reitingas skaičiuojamas iš trejų geriausių varžybų. Taigi šis startas – 10 vieta, tai jau neblogi taškai siekiant pakliūti į taurės finalą, o finale taškai dar didesni. Ten pakliuvus ir neblogai startavus, būtų didelis žingsnis. Manau, dabar vis
tiek jau yra truputėlį į ką remtis. Dar liko ketverios svarbios varžybos.
Kovo 31 d. – balandžio 4 d. trečiasis pasaulio taurės etapas Romoje (Italija), balandžio 14-18 d. ketvirtasis etapas Budapešte (Vengrija), gegužės 6-8 d. taurės finalas Sarasotoje (JAV) bei gegužės 22-29 d. pasaulio čempionatas Maskvoje (Rusija). Bent poroje šių startų gerai pasirodžius, būtų įgyvendinta programa minimum. O kad nereikėtų čia taip skaičiuoti, užimi prizinę vietą, ir ramu. Dabar stengiuosi apie tai labai negalvoti. Yra ką veikti ir be to skaičiavimo. Juk jei dabar tuo užsiimsi, nuo to geriau nestartuosi. Dabar tiesiog stengiuosi susikoncentruoti į visą procesą. Papildomos apkrovos man tikrai nereikia.
– Į Londono olimpines žaidynes patekote irgi per reitingą. Tuomet ten užėmėte 8 vietą.
– Tada taip pat ėjau sunkesniu keliu, negavau kelialapio iškovojęs kokią prizinę vietą. Patekau irgi pagal reitingą, teko kovoti iki paskutinių varžybų. Taigi lengviausio kelio nesirenku, taip man gyvenime susidėlioja, kad reikia padirbėti.
– Kaip manote, be kelialapį jau iškovojusios Lauros, jei jūs patektumėte, kas dar iš Lietuvos penkiakovininkų vyks į Braziliją?
– Nenoriu ko nors įžeisti, bet, manau, Ieva Serapinaitė jau patektų, jeigu baigtųsi reitingo taškų rinkimas. Ji reitinge dabar 10-a (109 tšk.). Vienintelė jai grėsmė, jei kas nors iš lietuvių pradėtų per tas paskutines ketverias varžybas gerai startuoti. O iš vaikinų net nežinau, ar kas nors pretenduos į tą antrąją vietą. Galbūt Dovydas Vaivada, bet jis net nevažiavo į antrąjį etapą, tad abejoju, ar bandys toliau kovoti.