„Kol kas gilių šiuolaikinės penkiakovės tradicijų Šiauliuose dar neturime, bet po metų, kitų jos jau pradės ryškėti“, – neabejoja jaunųjų penkiakovininkų ugdytoja Galina Šidiškienė. Jos rankose – Šiaulių sporto gimnazijoje suburta šiuolaikinės penkiakovės grupė.
Marytė Marcinkevičiūtė, sportas.info
Į gimtuosius Šiaulius trenerė grįžo iš Telšių, kur net 16 metų ugdė plaukikus.
Tiesa, G.Šidiškienė vaikystėje net nesvajojo tapti trenere. Savo gyvenimą ji norėjo susieti su menu, bet mama buvo prieš tokį dukros sprendimą.
„Ta gyslelė menui išliko, niekur ji nedingo ir dabar. Patiko grafika. Tačiau dabar jau nepiešiu ir mano jaunystės svajonė tolsta. Sugrįžusi iš treniruočių, įsijungiu televizorių ir į rankas imu virbalus bei mezgu. Mezgimas – puikus atsipalaidavimo nuo visų darbų, įtampos. Apie mezgimo verslą negalvoju, tai tik pramoga – mezgu draugams, pažįstamiems, mokiniams“, – sako G.Šidiškienė.
Dabar šiaulietė savo gyvenimą susiejo su šiuolaikine penkiakove ir, dirbdama trenere, yra laiminga.
Šešiolika metų dirbote Telšiuose ir ugdėte plaukikus, kaip atsitiko, kad jūsų gyvenime atsirado šiuolaikinė penkiakovė?, – paklausėme G. Šidiškienės.
Gimiau Šiauliuose, sportavau, 1981-aisiais baigiau tuometį Kūno kultūros institutą. Kadangi mokiausi gerais pažymiais, tai galėjau pasirinkti, kur vykti dirbti.
Sugrįžau į gimtuosius Šiaulius ir apie aštuonerius metus dirbau trenere plaukimo sporto mokykloje „Delfinas“. Tačiau dėl nesutarimų su mokyklos direktoriumi padaviau pareiškimą ir išėjau.
Vienerius mokslo metus dirbau Kuršėnų 3-iojoje vidurinėje mokykloje kūno kultūros mokytoja, o po to – Šiaulių olimpinio rezervo sporto mokykloje metodininke.
Lietuvai kovojant dėl nepriklausomybės ir ją atkūrus sportui buvo sunkus laikotarpis ir 10 metų dirbau ne pagal savo specialybę, toli nuo sporto.
O nuo 2000-ųjų šešiolika metų dirbau Telšių sporto mokykloje plaukimo trenere. Sekėsi neblogai, pavyko išugdyti gerų plaukikų, Lietuvos jaunių čempionatų prizininkų.
Tačiau plaukimo sezonas ten būdavo trumpas. Mat 25 m baseinas priklausė „Ateities“ vidurinei mokyklai ir jame dažnokai būdavo išleidžiamas vanduo. Sąlygos buvo nekokios.
Prasidėjus Lietuvos jaunių ir jaunučių sporto žaidynėms, kilo mintis savo auklėtiniams pasiūlyti išbandyti jėgas penkiakovės varžybose. Jie moka plaukti ir bėgti – gali išaugti geri penkiakovininkai.
Taip ir užsikabinome. Pradėjome važinėti, dalyvauti varžybose. Pavyko išugdyti Karolį Abromavičių, kuris tapo Lietuvos jaunių žaidynių čempionu, savo amžiaus grupėse buvo ir daugiau čempionų bei prizininkų.
Dirbdama Telšiuose, labai džiaugėtės, kai rajono savivaldybė penkiakovininkams nupirko tris lazerinius pistoletus, kad augo šios sporto šakos populiarumas. Tačiau jūs vėl sugrįžote dirbti į Šiaulius. Ar nebuvo gaila skirtis su mokiniais, kuriuos užsiauginote nuo mažumės?
Visada gaila skirtis su savo vaikais. Telšiuose su visais gerai sugyvenau, mane palaikė savivaldybė.
Mums nupirko pistoletų, jeigu reikėdavo, be jokių problemų skirdavo transportą. Treniravau dvi penkiakovininkų grupes, todėl Telšius palikau skaudama širdimi.
Šiauliuose atidarius sporto gimnaziją ir Lietuvos šiuolaikinės penkiakovės federacijos (LŠPF) vadovų iniciatyva joje įsteigus penkiakovininkų grupę, federacijos generalinis sekretorius Viačeslavas Kalininas mane pradėjo kalbinti ten dirbti trenere.
Buvau kalbinama ir prieš ketverius metus, bet į pasiūlymą nepuoliau išdegusiomis akimis.
Tačiau prieš porą metų man buvo pasakyta – arba važiuoji, arba ieškosim kito žmogaus. Tad 2018-aisiais nutariau sugrįžti į gimtinę.
Kaip sekasi dirbti Šiaulių sporto gimnazijoje?
Sekasi neblogai. Iš Telšių į sporto gimnaziją atsivežiau keturis geresnius savo auklėtinius ir dabar grupėje treniruojasi septyni sportininkai: be telšiškių, pratybas lanko viena mergaitė iš Kauno, vienas berniukas iš Mažeikių į gimnaziją atvyks nuo rugsėjo mėnesio, o vieną berniuką užsiauginau nuo mažumės, kadangi dar treniruoju ir mažųjų sportininkų grupelę.
Sporto gimnazijoje galima mokytis tik nuo aštuntos klasės, todėl būsimuosius penkiakovininkus bandau surasti žemesnėse klasėse ir juos kviečiu treniruotis. Treniruojamės du kartus per dieną, o trečiadieniais – poilsio diena.
Ar Sporto gimnazijoje sudarytos geros sąlygos rengti didesnio meistriškumo sportininkus?
Visada norisi kažko geresnio. Turime geras sporto bazes: prie bendrabučio yra Rimanto Bagdono sporto salė, treniruojamės puikiame lengvosios atletikos manieže ir šalia jo esančiame stadione.
Šiauliuose veikia du plaukimo baseinai, kur irgi galime treniruotis. Tačiau mums ypač trūksta sportinio inventoriaus, aprangos.
Pagaliau mums pažadėjo, kad jos nupirks, gausime ir kelias špagas. Šiuolaikinė penkiakovė – nauja sporto šaka Šiauliuose, Sporto gimnazijoje dirbu ne aš viena, visiems visko reikia.
Nuo sausio mėnesio iš naujo įkūriau sporto klubą „Šiaulių penkiakovė“, nes ankstesnįjį klubą „Ruoniukai“ palikau Telšiuose.
Dabar vėl galiu rašyti prašymus, projektus, ieškosime rėmėjų. Po truputį, po truputį – tikrai pajudėsime. Telšiuose irgi viską pradėjau nuo nulio, bet pamažu įsibėgėjome.
Gal jau išugdėte ir kandidatų į Lietuvos jaunučių ir jaunių rinktines, su kuo siejate didžiausias viltis?
Praėjusiais metais du mano auklėtiniai – Kristupas Batakis, kuris šiemet lankys dvyliktą klasę, ir Jonas Kalaminskas, lankysiantis dešimtą klasę – pirmą kartą dalyvavo Europos U-19 ir U-17 čempionatuose.
Manau, kad Lietuvos šiuolaikinės penkiakovės federacijos vadovai nesitikėjo, jog šie du mano auklėtiniai pateks į šalies rinktines.
Tikrai verčiausi per galvą, daug ir įtemptai dirbau, kad kuo greičiau jaunimas pasiektų svaresnių rezultatų.
Dideles viltis sieju su Jonu Kalaminsku ir į mano grupę įsiliesiančiu vaikinu iš Mažeikių, kurį vadinčiau savo „slaptuoju ginklu“.
Gabūs visi vaikai, ateityje jie gali pasiekti gerų rezultatų. Esu optimistė, motyvuotiems vaikams atiduodu visą save.
Lietuvoje šiuolaikinės penkiakovės moterų trenerių nedaug: tik jūs ir jaunoji kaunietė Vilma Juchnevičiūtė. Treniruoti penkių rungčių sportininkus tikrai nėra paprasta, ar turite pagalbininkų?
Bet koks darbas yra nelengvas, tačiau juk ne maišus nešiojame. Svarbiausia – su vaikais gerai sutarti, juos mylėti, siekti tikslo. Fechtavimo pratyboms vadovauja treneris Viktoras Čiučukas.
Stengiuosi kuo daugiau bendrauti su visais mūsų šiuolaikinės penkiakovės treneriais, kurie man padeda tobulėti, iš jų mokausi.
Klausiu patarimų, bendradarbiaujam. Jie visi man noriai padeda, yra geranoriški.
Tikrai nesigailiu, kad vieną sporto šaką – plaukimą iškeičiau į penkias – šiuolaikinę penkiakovę.
Šiuolaikinė penkiakovė man – įdomiausia sporto šaka, intriga išsilaiko iki pat pabaigos.
Gal pati buvote penkiakovininkė?
Buvau plaukikė, bet dažnai tekdavo dalyvauti PDG varžybose, kur reikėdavo šaudyti, bėgti, plaukti. Tai – kone visa šiuolaikinė penkiakovė, trūksta tik jojimo ir fechtavimosi. Ne kartą tapau Lietuvos PDG čempione ir prizininke.
Kurios rungties jaunuosius sportininkus sunkiausia treniruoti?
Fechtavimo, man tai nauja sporto šaka, su ja anksčiau niekada nebuvau susidūrusi.
Gerai, kad turime fechtavimosi trenerį, geranoriškai padeda Šiaulių fechtavimosi klubas „Geležinė kaukė“, kuris mums paskolina sportinę aprangą.
Klubui vadovauja mano grupiokė Lorita Valiulienė, su kuria kartu mokėmės.
Žinoma, nelengva bus ir su jojimu, kai auklėtiniai pradės joti nuo dvyliktos klasės. Jie dabar dalyvauja keturkovės varžybose.
Šiauliai garsėja savo regbio, tinklinio, žolės riedulio, krepšinio komandomis, kaip galvojate, ar jų gretose atsidurs ir šiuolaikinė penkiakovė?
Būtinai atsidurs. Tik tai atsitiks ne iš karto – manau, porą metelių reikės palaukti.
Šiuolaikinė penkiakovė Šiauliuose jau žinoma. Praėjusiais metais surengėme pirmąsias dvikovės (bėgimas ir šaudymas) varžybas.
LŠPF jas įtraukė į šalies varžybų kalendorių ir spalio pradžioje Šiauliuose vyks Lietuvos dvikovės čempionatas, kuriame dalyvaus įvairaus amžiaus vaikai.
Koks jūsų pagrindinis darbo credo, didžiausia svajonė?
Paprasčiausiai myliu savo darbą, vaikus, kokie jie bebūtų. Didžiausia svajonė – kad mokiniams sektųsi, jie iškovotų pergales, matyčiau džiaugsmą jų akyse.
Žinoma, norėtųsi išugdyti olimpietį, tačiau tai man būtų sunkiai įveikiama aukštuma. Mat, auklėtiniai, baigę gimnaziją, stos studijuoti į aukštąsias mokyklas Vilniuje ar Kaune ir juos reikės atiduoti kitiems treneriams.
Labai svarbu, kad vaikas priprastų prie darbo, žinotų, kad jam to reikia, o ne man ar kitiems. Viskas pačių vaikų rankose.
Kuriuo Lietuvos penkiakovininku žavitės, kuris būtų puikus pavyzdys jūsų auklėtiniams?
Moterų grupėje – olimpine, pasaulio ir Europos čempione Laura Asadauskaite-Zadneprovskiene, o vyrų – pasaulio ir Europos čempionu Justinu Kinderiu.