Savaitgalį Kaune vykusiose šalies jaunių (U17) ir jaunimo (U20) fechtavimo pirmenybėse ant prizininkų pakylos lipo ir jaunieji šiuolaikinės penkiakovės atstovai.
Jaunių pirmenybių sidabro medalį šeštadienį iškovojo Vilniaus miesto sporto centro (VMSC) jaunasis sportininkas Lukas Gaudiešius (treneris Artūras Kalininas). Finale jis pralaimėjo Kauno fechtavimo klubo „Gaja-Dvikova“ atstovui Matui Medišauskui.
„Esu patenkintas savo pasiektu rezultatu, – po finalo sakė L.Gaudiešius. – Aišku, visada yra, kur tobulėti, visada galima iš savęs išspausti daugiau. Fechtavime dažniausiai rezultatas priklauso nuo susikaupimo, pasitikėjimo savimi ir kruopštaus darbo. Šįkart džiaugiuosi, kad puikiai susitvarkiau su jauduliu“.
Sekmadienį jaunieji penkiakovininkai pasipuošė net dviem medaliais.
Lietuvos jaunimo fechtavimo vicečempiono titulą iškovojo VMSC sportininkas Džastinas Jasiulevičius (tren. A.Kalininas). Čempionu tapo prieš tai ir U17 amžiaus grupėje triumfavęs M.Medišauskas.
„Manau, tai geriausia, ką galėjau padaryti, – nusišypsojo D.Jasiulevičius, dalyvavęs ir jaunių pirmenybėse. – Atvirai? Jaunių varžybose man sekėsi prasčiau, nes, prisipažinsiu, neįvertinau varžovų. Tačiau džiaugiuosi sidabru jaunimo pirmenybėse. Esu patenkintas savimi. Buvo bent keli momentai, kai galėjau pralaimėti, bet man tikrai šypsojosi sėkmė“.
Jaunimo merginų pirmenybėse bronzą iškovojusi VMSC sportininkė Patricija Gudlevičiūtė (tren. A.Kalininas) prisipažino kiek nustebusi rezultatu.
„Esu nustebusi ir džiaugiuosi, kad varžybose, galima sakyti, man sukrito kortos ir pasisekė pasiekti tokių rezultatų, – sakė P.Gudlevičiūtė. – Varžantis su fechtuotojais galima pažiūrėti savo tikrąjį fechtavimo lygį, galima pasitikrinti, ką moki, kadangi šiuolaikinės penkiakovės varžybose fechtuojamės iki 1 arba 2 dūrių, yra sunku bandyti kažką rizikingo ir naujo. Šįkart man pavyko daugiau negu tikėjausi ir sau žadėjau. Žinoma, padariau klaidų, bet džiaugiuosi, kad jos nesutrukdė užlipti ant prizininkų pakylos“.
P.Gudlevičiūtė teigė, kad varžybų pradžioje nejautė jaudulio – tiesiog fechtavosi ir mėgavosi.
„Bet tik pradėjo geriau sektis ir iškart apėmė jaudulys – nesinorėjo visko sugadinti, – nusijuokė penkiakovininkė. – Sunkiausia kova buvo dėl patekimo geriausiųjų ketvertuką, nes labai bijojau pralaimėti“.
Lietuvos jaunimo čempione tapo „Muškietininkų“ klubo atstovė Lurdė Grabovskytė, sidabru pasipuošė Karina Prokopovič („Sostinės sporto centras“), bronzą P.Gudlevičiūtė pasidalijo su klubo „Gaja-Dvikova“ atstove Monika Narbutaite.
„Sprendimo nepriėmiau spontaniškai, gilinausi į Lietuvos šiuolaikinės penkiakovės federacijos (LŠPF) problemas, susitikau su jaunaisiais sportininkais, išklausiau jų nuomonę, išgirdau pastebėjimus, – žvelgdamas į LŠPF vykdomajam komitetui įteikto pareiškimo dėl nepasitikėjimo juo pačiu kopiją sakė spalio 21 dieną naujuoju federacijos prezidentu išrinktas Aistis Baronas.
„Dar prieš rinkimus pasiūliau tam tikrus sprendimus, kurie sutapo su besiformuojančios komandos narių nuomone, – tęsė A.Baronas. – Susipažinau su dalimi LŠPF narių, kurių iki tol nepažinojau, išgirdau apie problemas regionuose. Galutinį sprendimą kandidatuoti priėmiau visai prieš pat rinkimus. Tokį sprendimą priėmiau vedamas gerų norų padėti šios sporto šakos ateičiai bei jaunai, entuziastingai bei ambicingai komandai. Sutapo mūsų tiek ateities organizacijos vizija, tiek keliami tikslai“.
Situaciją paaiškino ir LŠPF vykdomojo komiteto narys Paulius Aleksandravičius.
„Buvo ieškomas žmogaus, kuris yra drąsus ir ryžtųsi judinti seniai nusistovėjusią tvarką, – sakė jis. – Taip pat ieškojome prezidento, kuris pasižymėtų empatija, žmogiškumu, gebėtų greitai reaguoti kritinėse situacijose, turėtų patirties vadyboje, trykštu noru susipažinti su mūsų sporto šaka. Tokį radome. A.Baronas studijavo Londone, vėliau studijas anglų kalba tęsė KTU, turi daug tarptautinės prekybos patirties, vadybinės patirties ne tik prekyboje, bet ir sporte. Jis užima atsakingas pareigas bendroje Lenkijos ir Lietuvos įmonėje, kur reikalingi derybiniai įgūdžiai. A.Baronas nuolat susiduria su įvairiomis pramonės šakomis, gamybiniais procesais, jų valdymu. Labai apsidžiaugėme, kad toks žmogus sutiko padėti LŠPF“.
Rinkimuose už A.Baroną balsavo 6 iš 10 LŠPF nariai – sporto klubas „Vilniaus penkiakovė“, Kauno šiuolaikinės penkiakovės klubas „Mustangas“, plaukimo ir šiuolaikinės penkiakovės klubas „Ruoniukai“, sporto klubas „Šiaulių penkiakovė“, šiuolaikinės penkiakovės klubas „Penta“ ir šiuolaikinės penkiakovės klubas „Hiperionas“. Kandidatūros nepalaikę 4 nariai – šiuolaikinės penkiakovės sporto klubas „Nenugalimieji“, šiuolaikinės penkiakovės sporto klubas „Muškietininkai“, Vilniaus šiuolaikinės penkiakovės ir triatlono sporto klubas, Kauno šiuolaikinės penkiakovės klubas „Feniksas“ – pasirašė pareiškimą, kuris viešai buvo pristatytas sausio 15 dieną, dėl nepasitikėjimo prezidentu.
„Esant dviem skirtingoms nuomonėms ir tai išreiškus balsavimo metu, natūralu, kad mažumoje likusi nuomonė išreiškia nepasitenkinimą“, – teigė A.Baronas.
P.Aleksandravičius iškart pasiūlė atkreipti dėmesį, kas pasirašė pareiškimą. „Apie 30 metų generalinio sekretoriaus poste buvusio Viačeslavo Kalinino bei jo sūnaus Artūro klubai. Abu jie ruošia tuos pačius sportininkus, bet dėl balso federacijoje yra įkūrę du atskirus klubus, – dėstė LŠPF vykdomojo komiteto narys. – Vienas glaudžiai su V.Kalininu susijęs Kauno klubas, turintis vieną vienintelį sportininką ir LŠPF viceprezidento Andrejaus Zadneprovskio klubas, atsakingas už Lauros Asadauskaitės-Zadneprovskienės pasirengimą. Rinkimų rezultatais patenkinti klubai globoja ir treniruoja apie 200 sportininkų“.
A.Zadneprovkis sausio 15 dieną vykusioje spaudos konferencijoje teigė, kad ne visi LŠPF nariai žinojo, kad ataskaitinėje-rinkiminėje konferencijoje spalio mėnesį turėjo būti renkamas prezidentas. Pasak jo bei buvusio federacijos viceprezidento Vytauto Polujansko, pusmetį prieš rinkimus buvo pradėtas pasirengimas bei vykdomos diskusijos apie generalinio sekretoriaus poziciją, iš kurios traukėsi V.Kalininas.
„Kiek man yra žinoma, dar 2021 metų sausio mėnesį, nepatenkinti valdžia nariai mėgino iššaukti priešlaikinius rinkimus, tačiau buvo priimtas bendras abiejų pusių susitarimas, jog rinkimus reikia nukelti į metų pabaigą, kadangi ir Tokijo olimpinės žaidynės buvo atidėtos“, – komentavo A.Baronas.
„Apie prezidento rinkimus visi žinojo. Tiesiog didžiausias dėmesys buvo skiriamas V.Kalinino pakeitimo klausimui ir naujojo vykdomojo komiteto formavimui“, – antrino P.Aleksandravičius. – O šeši LŠPF nariai patys pateikė prašymą, kad A.Baronas nebūtų pristatomas prieš rinkimus, nes žinojo, kokios reakcijos galima sulaukti iš „valdančiųjų“.
Išgirdęs A.Zadneprovskio kaltinimus, kad į ataskaitinę-rinkiminę konferenciją įsiveržė minia nepažįstamų žmonių, P.Aleksandravičius tik patraukė pečiais.
„Kol vyko ataskaitų pristatymas, į salę niekas iš pašalinių negalėjo užeiti. Kai prasidėjo rinkimų dalis, taip, aš nuėjau atidaryti durų ir užėjo trys žmonės – A.Baronas, Diana Rėklaitienė ir Vilius Aleliūnas. Gal aš labai didelis esu, todėl paskaičiavo už keturis, – pajuokavo A.Zadneprovskio „pilkuoju kardinolu“ rinkimuose pavadintas P.Aleksandravičius. – Nesu nei kardinolas, nei pilkas, tik norėjau permainų. Ir labai norėjau, kad šiose permainose Andrejus būtų „tiltas“ tarp vyresniųjų ir naujosios kartos. Deja, viskas gavosi atvirkščiai“.
A.Baronas teigė, kad jam labai gaila dėl į situaciją patekusio buvusio LŠPF prezidento Genadijaus Makuševo. „Jis nekaltas, kad pateko į tokią nemalonią situaciją, beje, kaip ir aš pats šiuo metu esu puolamas asmeniškai vien dėl to, kad atstovauju ir ginu daugumos interesus, klubų, kurie, pasak A.Zadneprovskio, yra nuliniai ir jiems iki sportininkų dar labai toli, jie nereikšmingi, su kuo visiškai nesutinku, nes be jaunimo ši sporto šaka būtų pasmerkta, – kalbėjo A.Baronas.
Priėmė iššūkį
„Permainos brendo jau seniai, šįkart ilgai federacijai vadovavęs V.Kalininas nekėlė savo kandidatūros, todėl dėl generalinio sekretoriaus pozicijos varžiausi aš ir Edvinas Krungolcas. Rinkimai lėmė mano pergalę, – situaciją nupasakojo naujasis LŠPF generalinis sekretorius Justinas Kinderis. – Anksčiau nekildavo daug diskusijų ir dėl išrenkamų prezidentų, tačiau šįkart dėl A.Barono dalis narių išreiškė nepasitenkinimą. Turime situaciją, kad prezidentą šį kartą išrinko nariai, kurie anksčiau net nebūdavo įtraukiami į priešrinkiminę kampaniją ir nebūdavo supažindinami su kandidatu, kuris būdavo tiesiog atvesdinamas į rinkiminę konferenciją. Natūralu, kad atsirado tam tikras nepasitenkinimas pokyčiais“.
J.Kinderis prisipažino, kad ir pačiam nėra lengva prie visko greitai prisitaikyti – naujos pareigos, naujas darbas, naujas prezidentas.
„Su A.Baronu tikrai nebuvome draugai prieš rinkimus. Bet į visus naujoves žiūriu kaip į gyvenimo iššūkį. Suprantu, kad reikia gyventi toliau, suvokiu, kad sportui pykčiai nepadeda. Esu lankstus ir į viską žiūriu filosofiškai, – kalbėjo J.Kinderis. – Matydamas susidariusią situaciją noriu padėti abiem pusėms, kad LŠPF nesubyrėtų. Visi turime suprasti, kad pokyčiai jau įvyko, nemanau, kad įmanoma ką nors pakeisti. Reikia rasti bendra sprendimą, kuris padėtų judėti į priekį. Norėčiau, kad visi nesutarimai pasibaigtų kuo greičiau“.
Beje, po įvykusios skandalingos spaudos konferencijos (sausio 15 d.) naujasis LŠPF prezidentas A.Baronas išsiuntė kvietimą opozicijos nariams susitikti ir aptarti tolimesnę federacijos veiklą. Tačiau šis prezidento gestas buvo ignoruotas.
J.Kinderis su A.Baronu federacijoje dirba jau tris mėnesius. „Tai yra pereinamasis laikotarpis, kuris padeda A.Baronui susipažinti su federacijos darbu. Dažnai bendraujame, kalbame apie tai, ką galime keisti, kokių permainų reikėtų vengti, – sakė J.Kinderis. – Randame bendrą kalbą, nieko nesirengiame draskyti, diskutuojame, žinome, kas galėtų būti geriau, bet drastiškų sprendimų neskubame priimti. A.Baronas labai lanksčiai žiūri į situaciją ir tikrai nėra konfliktiškas. Blogų intencijų tikrai nepastebėjau“.
Dalijosi „savi“
Savo nuomonę apie įvykusius rinkimus bei jų rezultatus drąsiai išdėstė sporto klubo „Vilniaus penkiakovė“ vadovas Pavelas Makarovas.
„Permainos turėjo įvykti ir jos įvyko. Jau per daug laiko LŠPF dirbo pagal savo „išrinktuosius“ žmonės ir su niekuo nesidalijo, – sakė P.Makarovas. – Jeigu būdavo gaunami pinigai inventoriui, niekas iš trenerių to nesužinodavo. Žinojo tik žmonės, kurie prieidavo prie federacijos klodų. Buvo kalbama paprastai: „Kas surado rėmėją, to ir pinigai“. Mūsų klubui sunkiai sekdavosi rasti rėmėjų, o kiti pinigai būdavo dalijami tarp „savų“.
Skaudu P.Makarovui ir dėl politikos sportininkų atžvilgiu.
„Pas mane sportavo talentinga mergina, kuri pagal reitingą, pamenu, prieš pirmąjį pasaulio taurės etapą buvo trečia tarp Lietuvos merginų. Bet į varžybas važiuodavo V.Kalinino auklėtinė. Buvo pasakyta, kad būtent ji turi važiuoti. Viską jie darydavo taip, kaip jiems reikėjo. Ateidavo, pasakydavo, kad posėdžiavo, kad mano sportininkei „duos du startus“, – prisiminė P.Makarovas, kurio auklėtinė jau nebesportuoja.
Būdavo problemų ir su inventoriumi. „Mūsų klube sportuoja 37 vaikai… Trys ar keturi turi šaudyti vienu pistoletu, – suskaičiavo P.Makarovas. – Taip, girdėjau, kad A.Zadneprovskis ir L.Asadauskaitė-Zadneprovskienė teigė, kad visus pinigus federacijai uždirbo jie. Bet jie gal nežino, kad praeitais metais mūsų jauniai ir jaunimas vežė puikius rezultatus. Vaikai rinko taškus, kurie sumuojami skiriant finansavimą kitiems metams. O Andrejus sako, kad nėra reikalo čia į tuos vaikus žiūrėti, dėmesį skirti reikia tik suaugusiems. Keistas požiūris. Pagal dabartinius mūsų įstatymus, jauni sportininkai turi parodyti rezultatą Europos ar pasaulio pirmenybėse, jei nori gauti finansavimą iš valstybės. Bet jei mes nevažiuosime, tų pinigų nebus. Pernai buvo sukurti normatyvai, pagal kuriuos atrenkame sportininkus, kurie keliauja į tarptautines varžybas, o prieš tai buvo siaubas. Įsivaizduokite, dar gyvenome laikais, kai generalinis sekretorius mums sakydavo „Na, baikite, kam čia tą šūdą į varžybas vežti?“ Kaip ten bebūtų, bet ta komanda medalius parvežė iš Europos čempionato. Iš pradžių apkakodavo mus visi, po to jau plodavo per petį už gerą startą“.
Pasak P.Makarovo, dabartiniam prezidentui A.Baronui, kuris dirba jau tris mėnesius, jokių pretenzijų nėra. „A.Zadneprovskis kalba, kad Aistis nieko nesupranta šiuolaikinėje penkiakovėje. Na, atsiprašau, tokių prezidentų mes jau turėjome, – priminė treneris. – Aistis? Jis yra buvęs sportininkas. Jis žino sporto veiklą, jis domėjosi mūsų federacijos veikla. A.Zadneprovskis visišku nuliu išvadino P.Aleksandravičių... Negerai. Paulius viską daro atvirai, dažnai visi treneriai bendraujame, turime „Zoom“ skambučius. Taip, jis kartais klysta, bet jis išklauso, tariasi – nėra tokio „aš, aš ir dar kartą aš“, kurį nuolat girdėdavome anksčiau iš kitų asmenų. Anksčiau niekieno nuomonė nebuvo įdomi. Dabar dirbame draugiškai. Malonu dirbti, viską žinome, esame išklausomi. O Andrejui ir Večiaslavui tai nepatinka“.
Pasak T.Makarovo, anksčiau viską valdė būtent V.Kalininas, A.Zadneprovskis, G.Makuševas ir trenerių tarybai priklausantis Jurijus Moskvičiovas.
„Mes prie sprendimų nebūdavome prileidžiami. Jei vykdavo koks nors susirinkimas, kitą dieną išgirsdavome „Mes nusprendėme, va, taip bus“. Jie valdė viską. Jie darė taip, kaip jiems buvo geriau“, – sakė P.Makarovas.
Tik „išrinktieji“
„Jau seniai reikėjo pokyčių, – sakė Kauno šiuolaikinės penkiakovės klubo „Mustangas“ vadovas Vidmantas Vaičaitis. – Nes viskas buvo daroma labai nesąžiningai. Mano manymu, viskas iš A.Zadneprovskio pusės vyksta dėl pinigų. Jie neteko kapšelio. Dabar jiems dėl to kyla problemos. Nebūtų čia viso to vajaus, jei tai neliestų pinigų. O ypač dabar, kai LŠPF sulauks didelės pinigų sumos. Tai buvo A.Zadneprovskio „Klondaikas“. Tokia yra mano nuomonė. Ją visi žino“.
V.Vaičaitis patvirtino, kad anksčiau federacijai svarbius sprendimus priiminėdavo tik „išrinktieji“.
„Niekada niekas nieko neklausdavo, sužinodavome viską po fakto ir padaryti jau nieko negalėdavome. O buvę prezidentai? Su jais net pasikalbėti būdavo neįmanoma – vaikščiodavo pasipūtę ir su niekuo nebendraudavo. Mes juos matydavome tik per rinkimus, kai reikėdavo mūsų balso. Niekam daugiau mūsų ir nereikėjo. O dabar? Viskas įvyko demokratiškai. Niekas nieko netempė, buvo demokratiniai rinkimai. Aš noriu, kad jaunimas eitų ir dirbtų. Jie turi energijos ir žymiai geriau viską daro. A.Zadneprovskis nepažįsta A.Barono? Atvirai pasakyti? Aš jau keturiasdešimt metų dirbu šiuolaikinėje penkiakovėje ir aš nė vieno prezidento nepažinojome prieš rinkimus. V.Kalininas tik pasakydavo, kad niekas nenori eiti kandidatu. Jis paieškodavo ir kažką rasdavo. Konferencijose mus supažindindavo, mes pakeldavome rankas ir viskas taip baigdavosi. Ką V.Kalininas atsivesdavo, tas ir prezidentas. O dabar buvo tikra demokratija – du kandidatai“.
V.Vaičaitis puikiai prisiminė, kaip buvo renkami parašai dėl nepasitikėjimo A.Baronu.
„A.Zadneprovskis norėjo, kad visi pasirašytų, Šiaulių trenerę Galiną Šidiškienę net gąsdino. O man jis neskambino, nes žino, kad turiu savo nuomonę, – sakė V.Vaičaitis. – Ir jie žino tą mano nuomonę. Tik noriu pasakyti, kad nereikia dabar kabinėtis ir ieškoti sliekų, kurių nėra. Jie galvoja, kad jaunesnius „apdirbs“ grasinimais? Pažiūrėsime. Man tik V.Kalininas pasakydavo „Tavęs A.Zadneprovskis ieško, nori parašo“. Tik atsakydavau, kad „gerai, kad nori“.
Užsipuolė dėl parašo
Sporto klubo „Šiaulių penkiakovė“ vadovė G.Šidiškienė priminė, kad rinkimus A.Baronas laimėjo sulaukęs 6 balsų. „Tai dabar, ar nereiškia, kad kiti klubai, keldami triukšmą, negerbia mūsų? Mes išsakėme savo nuomonę, taip nutarėme, kodėl mūsų nuomonė niekam nerūpi? – klausė G.Šidiškienė. – A.Zadneprovskio pyktis? Sėdėjo jie anksčiau valdžioje ir darė, ką norėjo, o mes nieko nežinojome. Apie varžybas sužinodavome paskutinėmis minutėmis, jokių stovyklų nebūdavo, jokio bendravimo su treneriais“.
G.Šidiškienė džiaugėsi, kad vadovaujant A.Baronui varžybose atsirado prizai, jau buvo suorganizuota stovykla Druskininkuose, kita laukia Elektrėnuose. „Vaikų akys žiba. Smagu, nes vyksta darbas su jaunimu“, – sakė trenerė.
Paklausta apie A.Zadneprovskio reikalavimą pasirašyti po pareiškimu, G.Šidiškienė numojo ranka: „Tarsi neadekvatus žmogus užsipuolė“.
„V.Kalininas jam pasakė, kad aš nenoriu rašytis, o jis pripuolė ir pradėjo rėkti „Kas tu tokia? Tu ne penkiakovininkė, kokia tu trenerė? Nesirašysi, aš tave išmesiu iš darbo“. Aš patylėjau, atsilaikiau ir nepasirašiau, – pasakojo apie incidentą, dėl kurio jau vyko konsultacija su teisininku. – Nes nematau reikalo. Galiu pasakyti, kad per tuos mėnesius, kol dirba A.Baronas, matėme tik gerą“.
G.Šidiškienė jau pateikė pranešimą dėl LŠPF viceprezidento A.Zadneprovskio veiksmų federacijos vykdomajam komitetui. A.Zadneprovskio elgesys bus svarstomas artimiausiame vykdomojo komiteto posėdyje.
Olimpinė aritmetika
Savo nuomonę apie permainas išsakė ir Europos čempionė Ieva Serapinaitė bei Tokijo olimpinėse žaidynėse septintą vietą užėmusi Gintarė Venčkauskaitė.
„LŠPF valdžia ilgai nesikeitė, viskas buvo valdoma kelių tam tikrų asmenų, – sakė G.Venčkauskaitė. – Tam, kad būtų išgirsti žmonės, kurie augina pamainą mūsų suaugusiems, reikėjo permainų. Vieni gaudavo viską, kiti – jaunimas – buvo labiausiai skriaudžiami. Į juos niekas neinvestavo. Lėšos būdavo skirstomos žodiniu susitarimu. Yra sportininkų, kurie net nežino, kad turi gavę „krepšelį“, iš kurio gali įsigyti inventorių ar medicinos priemones. Kyla klausimas, kam tie pinigai būdavo panaudojami“.
Sulaukusi klausimo, ar kada kilo nesklandumų dėl LŠPF aplaidumo, G.Venčkauskaitė prabilo atvirai.
„Prieš olimpines žaidynes buvo nemažai problemų tarptautinėse varžybose. Jų nepadėjo spręsti mūsų viceprezidentas, – pasakojo sportininkė. – Viską sprendė treneris P.Aleksandravičius, nors Andrejus, kaip pats yra minėjęs, tarptautinėje šiuolaikinės penkiakovės federacijoje užima aukštas pareigas. Kieno interesams buvo atstovaujama mūsų gerbiamo viceprezidento? Taip pat kyla dar vienas klausimas! Kodėl buvo nuspręsta, jog L.Asadauskaitei-Zadneprovskienei, iškovojus olimpinę kvotą, jai uždegama „žalia šviesa“, o dėl kitos kvotos sportininkės turėjo kovoti iki pat galo, nors tą pačią kvotą aš iškovojau tose pačiose varžybose kartu su Laura“.
Pasak G.Venčkauskaitės, tai nebuvo sąžininga.
„L.Asadauskaitė-Zadneprovskienė galėjo nedalyvauti varžybose ir ramiai rengtis olimpinėms žaidynėms be fizinio ir psichologinio nuovargio, – pabrėžė sportininkė. – O aš ir I. Serapinaitė turėjome plėšytis iki pat olimpinių žaidynių starto. Pasigedau čia jų taip linksniuojamos garbingos ir sąžiningos kovos“.
I.Serapinaitė taip pat prisiminė nemalonų nutikimą, kuomet LŠPF neįtraukė sportininkės į olimpinės rinktinės kandidatų sąrašą.
„2019-aisiais pagal sportinius pasiekimus aš atitikau individualių sporto šakų olimpinių stipendijų 2020 metais kriterijų reikalavimą, – pasakojo I.Serapinaitė. – Olimpinės rinktinės kandidatų sąrašui sportininkus teikia olimpinių sporto šakų federacijos, tačiau LŠPF nepateikė mano kandidatūros. Argumentų, kodėl tai nebuvo padaryti, aš nesulaukiau. Į Tokijo olimpinių žaidynių rengiamų sportininkų sąrašą patekau savo pačios prašymu tik tuomet, kai iš kandidatų sąrašo buvo išbraukta karjerą baigusi lengvaatletė Živilė Vaiciukevičiūtė“.
I.Serapinaitės įsitikinimu, pokyčiai visada atneša apčiuopiamą rezultatą.
„Su naujomis idėjomis gimsta nauji projektai, naujos galimybės ir nauji sportiniai rezultatai, – sakė I.Serapinaitė. – Įvykusios permainos, manau, motyvuos tiek sportininkus, tiek trenerius, suvienys šiuolaikinės penkiakovės bendruomenę bendram tikslui. Man, sportininkei, labai svarbu, kad LŠPF ne tik būtų orientuota ir reikalautų rezultato, bet ir spręstų iškilusias problemas, susijusias su sąlygomis sportuoti ir tobulėti“.
Sulaukusi klausimo, ar, jos manymu, Tokijo olimpinėse žaidynėse galėjo dalyvauti daugiau Lietuvos penkiakovininkų, I.Serapinaitė priminė: 3 atletai – tikrai neblogas rezultatas, tačiau olimpinėse žaidynėse šalį gali atstovauti 2 moterys ir 2 vyrai, viena vyrų vieta lieka laisva“.
P.Aleksandravičius atskleidė – Lietuva galėjo šią vietą užpildyti.
„Dovydas Vaivada dalyvavo visuose atrankiniuose turnyruose, tačiau vienintelė problema buvo ta, kad vienas iš LŠPF atstovų dalyvavo pasaulio taurės varžybų finale, kur buvo pristatyta paskutinė informacija apie atskirą europinį reitingą ir kitokį Europos reitingo kvotų paskirstymą. Dėl COVID-19 pandemijos ir ribojimų susitikime, kur buvo pristatyta ši informacija, galėjo dalyvauti tik vienas delegacijos narys. Apie tą europinį reitingą mes, treneriai, sužinojome jau tik olimpinėse žaidynėse. Tada mus pasiekė informacija, kad LŠPF atstovas tai žinojo nuo pasaulio taurės finalo gegužės mėnesį, – sakė P.Aleksandravičius. – Pakankamai nedidelis laiko tarpas iki olimpinių žaidynių, bet informacija, deja, mūsų nepasiekė. Tai tik parodė vidinės komunikacijos stoką“.
Šeštadienį (sausio 15 d.) Vilniuje vyko Lietuvos šiuolaikinės penkiakovės jaunių taurės varžybos Stasio Šaparnio prizams laimėti. Jose paaiškėjo pajėgiausi skirtingų amžiaus grupių jaunieji sportininkai.
U13 amžiaus grupėje (50 m plaukimas ir 400 m bėgimas) tarp berniukų nugalėtoju tapo Mykolas Kimbaras. Antrą vietą užėmė Jokūbas Kaveckis, trečias buvo Dovis Baltrūnas. Tarp mergaičių geriausiai pasirodė Saulė Rimkevičiūtė, antroje vietoje – Saulė Skurvydaitė, trečia – Gabrielė Ukanytė.
Nugalėtojo titulu U15 amžiaus grupėje (100 m plaukimas ir 800 bėgimas) tarp vaikinų džiaugėsi Liutauras Valeika, antras buvo Justinas Babkin, trečias – Juras Sandanavičius. Tarp merginų sėkmingiausiai pasirodė Mėta Skirpstė, antrą vietą užėmė Meda Ramanauskaitė, trečia buvo Vakarė Plikūnaitė.
Tarp septyniolikmečiu vaikinų (200 m plaukimas, 2400 m kombinuota bėgimo/šaudymo rungtis) geriausiai pasirodė svečias iš Latvijos Kaspars Jubelis, antras buvo Danileius Jodokas, trečias – Ignas Čepulis. Merginų varžybų laimėtoja tapo kaunietė Emilija Ulinauskaitė, antrą vietą iškovojo Giedrė Gudelytė-Gudelevičiūtė, trečią – Greta Daunoravičiūtė.
„Esu labai laiminga. Nesitikėjau. Nemaniau, kad būsiu stipriausių trejetuke, bet pasisekė tiek bėgti, tiek šaudyti. Labai džiaugiuosi“, – po apdovanojimų ceremonijos sakė E.Ulinauskaitė.
Jaunoji sportininkė prisipažino, kad per kombinuotą bėgimo/šaudymo rungtį ne visuomet pavyksta susikaupti.
„Bet dažniausiai sau kartoju, kad „aš galiu“, „man pasiseks“. Taip bandau save užmotyvuoti. Žinau, kai man pavyksta tai padaryti, viskas puikiai pavyksta, – nusišypsojo E.Ulinauskaitė. – Mano ateities planai? Sportas! Su šiuolaikine penkiakove tik pradedu draugystę – tai visiškai naujas dalykas mano gyvenime. Čia atėjau iš plaukimo, todėl tai yra mano stiprioji pusė. Silpnoji pusė? Bėgimas, bet tikrai stengiuosi tobulėti“.
Įtampos netrūko devyniolikmečių (fechtavimas, 200 m plaukimas, 3000 m kombinuota bėgimo/šaudymo rungtis) varžybose. Nugalėtoju tarp vaikinų tapo Kajus Marozas, antrą vietą iškovojo Lukas Gaudiešius, trečią – pernai tarp septyniolikmečių triumfavęs Džastinas Jasiulevičius.
„Varžybų pradžia buvo labai sunki, – teigė K.Marozas. – Padariau daug klaidų fechtavime, kelias klaidas plaukime. Todėl po dviejų rungčių jaučiausi nelabai tvirtai. Tik pažiūrėjęs į rezultatus, supratau, kad nėra viskas taip blogai. Pavyko puikiai susikaupti kombinuotai bėgimo/šaudymo rungčiai“.
K.Marozas nusijuokė, paklaustas, kaip vyko tasai susikaupimas prieš lemiamą rungtį.
„Ir nebuvo lengva, – sakė jaunasis sportininkas. – Bėgimas, galbūt, nereikalauja tokio didelio psichologinio pasirengimo, bet šaudymas... Turi atbėgti ramus, tarsi be emocijų, sekti kryptuką ir daugiau nieko nematyti – tai yra sunkiausia. Kiek balų šiandien parašyčiau sau už pasirodymą? Kadangi iš savęs visada noriu daugiau, todėl šiandien parašyčiau 7 arba 8. Atvirai? Šiandien nesitikėjau tapti nugalėtoju. Į U19 amžiaus grupę su trenksmais veržiasi jaunesni sportininkai, konkurencija auga. Šiais metais mūsų amžiaus grupė yra labai stipri, todėl atsirinkti į Europos čempionatą bus neįtikėtinai sunku“.
Devyniolikmečių merginų varžybose geriausiai pasirodė Aleksandra Malasenoka iš Latvijos, antra buvo Rūta Banytė, trečia – Patricija Gudlevičiūtė.
„Didžiausia pergalė buvo nugalėti save ir nepasiduoti“, – prisiminė pergalę pernai vykusiose Lietuvos šiuolaikinės penkiakovės jaunių taurės varžybose Stasio Šaparnio prizams laimėti iškovojusi Patricija Gudlevičiūtė.
Šeštadienį (sausio 15 d.) Vilniuje vyks jau tradicinėmis tapusios jaunių taurės varžybos Stasio Šaparnio prizams laimėti. Jose paaiškės pajėgiausi U-19, U-17, U-15, U-13 amžiaus grupių šiuolaikinės penkiakovės jaunieji sportininkai.
„Penykštė pergalė man reiškė, kad buvau tikrai pasirengusi varžyboms ir atidaviau visą save, kad tapčiau nugalėtoja, – sakė P.Gudlevičiūtė, startuosianti varžybose ir šiais metais. – Kadangi dvejus metus, galima sakyti, pratinginiavau ir neatidaviau savęs visos sportui, nes per pirmąjį karantiną išsisukau koją ir negalėjau treniruotis, tai šiais metais norėčiau „pasivyti“ senuosius rezultatus ir atsispiriant nuo jų pradėti tobulėti dar labiau“.
Pasak sportininkės, treniruotėse jai pavyko patobulėti fechtavimo rungtyje.
„Jai skyriau daugiausiai laiko, – nusišypsojo atletė. – O šiais metais norėčiau patobulėti bėgimo rungtyje, nes tai yra mano „Achilo kulnas“.
Pernai U-19 amžiaus grupėje stipriausiu tapęs Jonas Kalaminskas prisipažino, kad pergale sukėlė daug emocijų.
„Svarbiausia, kad atsirado milžiniška motyvacija siekti aukštumų ir kilti aukščiau karjeros laiptais, – sakė sportininkas. – Šių metų tikslų varžybose nelabai noriu viešinti, juos pasiliksiu sau. Bet šiais metais man pavyko patobulėti plaukimo bei bėgimo ir šaudymo rungtyse“.
U-17 amžiaus grupėje pernai laimėtoju tapęs Džastinas Jasiulevičius tikino, kad pergalė leido suprasti, kad niekada nereikia pasiduoti ir viskas yra įmanoma.
„Tikiu, kad man pavyko patobulėti, šiais metais norėčiau geriau pasirodyti plaukimo rungtyje, – sakė jaunasis sportininkas, kurio šių metų pagrindinis tikslas – Europos bei pasaulio jaunių pirmenybės.
Sulaukę klausimo, ar žino, kaip sutvardyti startinį jaudulį prieš startą, jaunieji sportininkai tik nusijuokė.
„Neturiu atsakymo, – nusišypsojo J.Kalaminskas. – Pats jaučiu didelę starto baimę. Ir jos niekaip nepavyksta atsikratyti. Kartais to jaudulio būna net per daug, dažnai tai pakiša koją šaudyme“.
Čia jam pritarė ir D.Jasiulevičius: „Paslapties čia, deja, nėra. Jaudulys yra kiekvienose varžybose. Manau, jį jaučia visi sportininkai“.
Kiek ramiau į viską žvelgia P.Gudlevičiūtė. „Jei startuoju varžybose, tarkime, kiekviena mėnesį, priprantu prie startų ir jaudulio nebejaučiu, – sakė ji. – Jei varžybos rečiau, prieš bėgimo startą pradedu jaudinti, bet stengiuosi apie tai negalvoti ir tai padeda. Ko palinkėčiau mažiesiems mūsų sportininkams? Nebijokite kovoti ir varžytis, pasistenkite parodyti geriausius rezultatus“.
